Kur dingsta giesmė

Birželis Lietuvos miške yra garso mėnuo. Paukščiai gieda intensyviausiai — ginasi, vilioja, skelbia. Tačiau kas dešimtmetį šis choras plonėja. Meldinė nendrinukė, kurapka, griežlė — jų balsai traukiasi iš mūsų akustinės atminties tyliau nei bet koks istorinis įvykis. Ši paroda nekelia aliarmo ir nemoralizuoja. Ji tiesiog klausia: ką reiškia girdėti balsą, kuris netrukus gali tapti archyvu? Dvidešimt keturi kūriniai išdėstyti pagal garso nykimo logiką — nuo pilno, sodraus buvimo iki fragmentų, aidų ir galiausiai tylos. Kiekvienas kūrinys susijęs su konkrečia Lietuvos paukščių rūšimi, kurios populiacija mažėja arba jau išnykusi šalyje. Vizualiai tai nėra paukščių portretai. Tai struktūros, kurias palieka garsas: virpesių pėdsakai ore, tuščios teritorijos žemėlapiai, akustinės šešėlių formos. Lankytojas miške girdi tikrus paukščius ir mato tai, ko galbūt greitai nebegirdės. Augmented reality čia veikia kaip laiko membrana — ne prideda fantazijos, o parodo trūkumą, kuris dar nematomas, bet jau vyksta. Mes nekuriame elegijos. Mes kuriame dokumentą apie perėjimą iš buvimo į nebuvimą. Birželio miškas yra geriausia vieta tai patirti — čia giesmė dar skamba, bet jos kontūrai jau pradeda irti.